2013 m. spalis 13 d., sekmadienis

Angliavandeniai (I) Gliutenas



Knygos Advanced Sport Nutrition autorius teigimu du pagrindiniai mitybos faktoriai labiausiai įtakojantys gerus rezultatus (ergogenic aids) yra vanduo ir angliavandeniai. Ir tik vėliau eina tokie menkniekiai kaip kofeinas ir kiti abejotino poveikio papildai. Apie vandenį įrašas vėliau tikrai bus. Bet minčių apie angliavandenius jau negaliu suturėti.

Autoriaus teigimu, dauguma atletų angliavandenių vartoja per mažai. Ir tik tuomet, kai angliavanenių yra nepakankamai - reikiamai energijai palaikyti, organizmas pradeda skaidyti baltymus, ko pasekojo gali atsirasti padidintas poreikis mitybą papildyti amino rūgštimis. Įdomu tai, kad ištvermės sportininkams tų amino rūgščių dažnai prireikia net daugiau nei tarkim jėgos sporto atstovai, kurie jų naudoja nepagrįstai daug.

Šiaip ar taip, mityba turėtų būti pilnavertė ir vitaminų, mineralų ir kitų medžiagų kiekiai visiškai subalansuoti. Jei naudosime papildus be reikalo, visų pirma jie neduos jokios teigiamos naudos, visų antra neretai vieno elemento perteklius stabdo kito elemento įsisavinimą. Tarkim kalcis sportininkams be galo svarbus, tačiau jo perteklius trukdo įsisavinti geležį. Be kita ko, pats kalcis gerai neįsisavins esant vitamino D trūkumui. (Įdomu tai, kad daugiausia Olimpinių rekordų pasiekta karštuose kraštuose, kur saulė skatina vitamino D gamybą) Tokių saryšių yra be galo daug ir visi vitaminai ir mineralai tarpusavy yra tampriai susiję. Atskiros medžiagos perteklius gali sąlygoti kitų medžiagų trūkumą ir be kita ko organizmą veikia toksiškai. Reikiamų medžiagų balasą lengviausiai pasiekti tuomet, jei jos gaunamos su maistu, kuriame jos visuomet eina tam tikrais kompleksais. Bet aš gi šiandien ne apie tai.

Turbūt nieko naujo nepasakysiu, kad pagrindinę angliavandenių dalį mityboje turėtų sudaryti sudėtiniai angliavandeniai, kurie nesukelia staigių gliukozės pliūpsnių kraujyje. O staigiai pakilus gliukozės kiekiui, kasa skuba gaminti insuliną, kuris skatina gliukozės pakavimą į riebalinius sluoksnius. Ne, ne, mes juk to nenorime. Turbūt nieko naujo nepasakysiu ir teiginiu, kad pagrindinis sudėtinių angliavandenių šaltinis yra įvairių kultūrų grūdai su visomis savo dalimis. Jie tikrai nėra brangūs ar kaip nors sunkiai pasiekiami. Tai iš kur gali atsirasti tas angliavandenių nepriteklius?

Deja situacija tokia, kad neretai dėl virškinimo enzimų trūkumo, organizmas nesugeba įsisavinti maistinių medžiagų iš tam tikrų produktų. Ne kartą esu mačius užrašus "gluten free" ir visuomet galvojau, kad jis skirtas labai nelaimingiems žmonėm, sergantiems panašaus baisumo liga kaip tarkim vėžys ir manęs tai niekaip neliečia. Juk visą gyvenimą valgau duoną-kasdieninę, o kviečiai, rugiai ir miežiai yra pagrindinė mūsų platumų kultūra. Nieko geriau, nei valgyti tą maistą, kurį valgė mano seneliai ir proseneliai negali būti. Bet knygos autorius privertė viską permastyti dar kartą. Oficialiais statistikos duomenimis, gliuteno (baltymo esančio kviečiuose, rugiuose, miežiuose ir avižose) netoleruoja iki 1% žmonių populiacijos, tačiau begliuteminės dietos šalininkų nuomone, tokių žmonių yra dauguma, tik jie to nežino arba nenori pripažinti.

Iš tiesų pradėjus mažėti mėsos proporcijai maiste ir šiaip padidėjus bėgimo apimtims ir išaugus kalorijų poreikiui aš pradėjau labiau rūpintis mityba. Ir aišku pagal plačiai paplitusią rekomendaciją, mano pagrindinis racionas tapo įvairaus plauko grūdinės kultūros. Jau keletą mėnesių esu tikra vegetarė, ir džiaugiuosi teigiamais pokyčiais. Visgi atsirado tų pokyčių ir kitokių. Vienas jų - palyginus liekna mano talija pradėjo kaip tais dažnokai "pūpsoti". Ir tai nelabai buvo susiję su dujų kaupimusi. Bet vistiek turbūt kaltas obuolys.. Gal kriaušė. Ach, turbūt tos "gerosios" skaidulos.. Bjauriausia tai, kad tie pūpsadieniai atrodė visai nenuspėjami ir nė kiek nekoreliavo su intensyvesnėmis ar legvesnėmis treniruotėmis. Vienomis dienomis tiesiog skrendu, kitomis vos pakeliu savo pūpsulą.

                            Tie nelemti pūpsadieniai atrodė neabejotiniai susiję su "sunkiadieniais".
Bet juk tie sunkiadieniaikarts nuo karto ištinka visus, ar ne? Tai gal jie dėl visko ir klati? Ir kadangi tų sunkiadieniųbendru atveju pasidarė žymiai mažiau ir netgi jie pasidarė "mažiau sunkūs", tai gal visgi viskas tik į gerą, ar ne? Ir apkritai, gi žmogus iš prigimties labiau vegetaras? Tai kaip čia su tais grūdais? Ogi čia irgi nieko nepaprasto - grūduose esantis krakmolas žmogaus nevirškinamas tol, kol neapdorotas termiškai. Vadinasi žmogus jais negalėjo misti tol, kol neišmoko kurti ugnies. Ir ištiesų gliuteno netoleravimas yra visiškai analogiškas laktozės netoleravimui, tik juos virškinantis enzimas skiriasi.


Ir štai - gliutenas tapo labai rimtas įtariamasis. Kad išsiaiškinti kaltas jis ar nekaltas patariama keletą savaičių laikytis begliuteminės dietos. T.y. nevalgyti jokių produktų turinčių kviečių, rugių miežių ar avižų, bei bet kokių jų sudėtinių dalių. Man užteko poros dienų suprasti kad tie pūpsadieniai yra kontroliuojami.. Taigi ką gi valgyti? Gliuteno neturi visos kitos grūdinės kultūros, tokios kaip ryžiai, grikiai, kukurūzai, soros ir kt. Be abejo įvairios daržovės ir vaisiai. Bet visgi ką valgyti iš ties yra geriausia man ir mano piniginei, atsakymo dar neradau.

Sudomino viena mitybos teorija vadinama "Paleo dieta", kurios pagrindinė idėja - maitintis tuo, kuo maitinosi žmonės iki atsirandant žemdirbystei ir vėliau išsivysčiusiai maisto pramonei. Tačiau šios idėjos šalininkai mitybos pagrindu laiko mėsą. Kai kurie valgo tik mėsą išskirtinai ir netgi neapdorotą termiškai. Visgi man kolkas artimesnė teorija kad mūsų protėviai mėsą valgė tik palyginus retomis laimikio sumedžiojimo dienomis. Domina ir žaliavalgiška mityba, kuri išties primena tą pačią "Paleo dietą", bet ją praktikuoti kasdien tikrai nesijaučiu subrendus nei aš pati nei mano kišenė. Svarbiausia nepamiršti to, kad kažko atsisakant, reikia įtraukti kažką nauja. Kad neišbalasuoti įvairių mikroelementų harmonijos.

Jau nekantrauju sulaukti rytojaus, nes žinau, kad dar tikrai kažką atrasiu, kažką sužinosiu, suprasiu bei išmoksiu. Ir be abejonės papasakosiu ;)

2 komentarai:

  1. Ačiū už įdomų straipsnį ir gražius paveiksliukus.
    Kadangi organizmo biochemija labai sudėtinga, tai, kiek supratau, reiktų vartoti kuo įvairesnį maistą.
    Aš į kvietinius miltus pradejau dėti truputį miežinių (nes, kaip buvo anksčiau rašyta, juos valgo kenieciai). Manau, kad ir kitų rūšių miltus pradėsiu po truputį naudoti. Daugiau pasižaisti.
    Pūpsadienių aš kažkaip nepastebejau. Gal cia daugiau individualu, o po alaus, kai kam, gali būti ne diena, o metai.
    Ryšio tarp maisto ir treniruotės sunkumo taip pat nepastebėjau, nes bėgu ne stipriai, tik del sveikatos (?), prieš treniruotę nevalgau, čia profesionalams svarbiau.
    Linkiu ir toliau įdomiai pakapstyti.
    Laimingai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O taip, iš tiesų, organizmo biochemija labai sudėtinga ir su kiekvieno žmogaus atskirais niuansais. Tiesiog atradau tokį niuansą ir norėjau pasidalinti, o maž kam taip pat.. :) Jei šie grūdai Jums tinka, tai naudokit į sveikatą, nes jie visi iš ties maistingi. Kad ir tas pats gliutenas, buvo atrastas budistų vienuolių, kurie būdami vegetarais ieškojo mėsos pakaitalo.
      Sėkmės!

      Panaikinti