Pasiruošimas. Rugsėjo mėnesį prabėgęs Vilniaus maratoną, užsidegiau bėgimu kaip reikiant. Vos spėjęs pailsinti nustekentus raumenis, jau kūriau planus apie tai, kad šiemet būtų puiku sudalyvauti dar viename maratone. Deja patrauklaus varianto rasti nepavyko, todėl teko nusiraminti ir užbaigti metus ramiai. Kalėdinis bėgimas tam kuo puikiausiai tiko. Distancijos norėjau kuo ilgesnės, todėl pasirinkau ilgiausią galimą – 12 km trasą. Lapkritį besilsėdamas Kanaruose turėjau laiko paskaitinėti profesionalių bėgikų knygas apie pasiruošimą maratonui, kurios stipriai pakeitė mano supratimą apie bėgimą ir pasiruošimą varžyboms. Nors knygos buvo orientuotos į tradicinę 42.195 distanciją, modifikavęs išdėstytus principus susidariau programą dvylikai kilometrų. Norint siekti gerų rezultatų pasiruošimui reikėjo 8 savaičių, tačiau aš turėjau tik 5. Taigi kibau į darbą. Likus dviem savaitėms atlikau kontrolinį 6 km bėgimą ir pats likau nustebintas savo formos. Įvairios internetinės skaičiuoklės man prognozavo, kad 12 km turėčiau nubėgti per 49 – 50 minučių. Tokias prognozes vertinau skeptiškai: žinojau, kad kalėdinėje trasoje bus įvairių kalniukų, kad bėgti teks minioje pro kurią prasibrauti užima nemažai laiko, kad iš vakaro būsiu sočiai pavalgęs ne pačio geriausio bėgimui kalėdinio maisto ir pan. Todėl nusistačiau du tikslus: minimalų - 55 minutės ir maksimalų tai ką prognozavo skaičiuoklės, papildomai įvertinant minią, kalniukus ir maistą – 51 – 52 min. Kūčias ir kalėdas sutikau ramiai. Nuo darbų buvau taip pavargęs, kad šventės neteikė jokio džiaugsmo. Girtuokliauti irgi negalėjau, taigi apsiribodavau viena taure vyno. Maisto aišku netaupiau..
Bėgimas. Šūvis. Minia pajuda. Negaliu suprasti, kodėl lėti bėgikai visada stengiasi atsistoti kuo arčiau starto linijos. Šį kartą geltonųjų LiCS armija neduoda įsibėgėti. 300 – 400 metrų tenka bėgti kamščio sąlygomis. Prasibrovęs skuodžiu į priekį ir lenkiu visus iš eilės. Maždaug už kilometro pasiekiu savo tempo bėgikų grupę su kuria, kaip vėliau paaiškės, bėgsiu iki pat finišo be didesnių pokyčių. Kirsdamas 2 km žymą pažiūriu į laikrodį – 07:53! Matyt man galvoj negerai, taip ir neišmokau bėgti. Įvertinant startą ir kamštį skaičiuoju, kad čia turėčiau būti daugiau kaip už pusės minutės. Su tokiu tempu nieko gero nebus. Žiūriu pulsą: 175 – 180 - blogai! 12 km trasą reikia bėgti ant laktato ribos (angl. lactate treshold), o aš varau ant VO2 max. Smegenys sako lėtink tempą, bet kojos neklauso. Prisigretinęs prie bėgikų grupės varau iš paskos ir nors tu ką. Ties 4 km pradeda šnekėti silkės prisivalgęs pilvas. Žinau ką tai reiškia. Tas dalykas anaiptol nedžiugina, visgi į tokias sąlygas patenku nebe pirmą kartą, todėl gerai žinau kiek galiu atlaikyti - finišą turėčiau pasiekti. Ties 5 km ima sekti jėgos, akivaizdu, kad tempas buvo per didelis. Tačiau nuo bėgikų grupes neatsilieku, matyt jiems irgi adrenalinas davė į galvą ir per daug į varžybas įsitraukė. Tempas šiek tiek krenta, bet nestipriai. Bėgti iš tikro sunku. Kankinuosi maždaug iki 9 km. Tiek užtenka, kad atsigaučiau. Jaučiu, kad vėl galiu didinti tempą. Šiek tiek pakeliu greitį ir laikau jį stabilų. Finišuoti pavyksta užtikrintai. Oficialus laikas skelbia, kad trasą įveikiau per 49:49. Kilometro tempas 04:09. Vidutinis pulsas – 178 – beprotis. Esu patenkintas, manau, kad prabėgau praktiškai ant savo šiandienių galimybių ribų. Kas toliau? Kitų metų pagrindinis planas – Rygos maratonas. Iki jo, bandysiu sudalyvauti keliose trumpesnėse distancijose. Bet kol kas nieko konkretaus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą