Druskininkų pusmaratonis

Likus dviem savaitėms iki Rygos maratono, kartu su Dovile, nusprendėme sudalyvauti dar vienoje bėgimo šventėje. Šį kartą pasirinkome trumpą distanciją – 10,5 km ir apsilankėme Druskininkuose. Populiarusis Lietuvos kurortas pasitiko vasarišku oru ir gausia žiūrovų auditorija. Apie trasą nežinojau nieko, atėjau tiesiog pabėgioti, pajusti šventinę atmosferą, pabendrauti su kolegomis. 

Paskutinėmis savaitėmis dariau nemažai intervalinių treniruočių, todėl pamečiau greičio pojūtį, kitaip tariant visiškai išsiderino mano spidometras :) Pirmą kilometrą šoviau į priekį 3:40/km tempu, kuris nepasirodė reikalaujantis per daug pastangų. Antrą kilometrą greitį truputi numečiau, bet iš inercijos vis dar skuodžiau per aukštu tempu. Vėliau bėgimas po truputi sunkėjo, tempas pamažu lėtėjo ir dalis tų bėgikų, kuriuos aplenkiau per pirmus du kilometrus, susigrąžino prarastas pozicijas. Tempas ir bėgikų seka nusistovėjo maždaug po 5 – to kilometro. Likusią trasos dalį teko kovoti su savimi, kad palaikyčiau bėgimo greitį ir nesugriūčiau nuo karščio. Pulsas neretai laikėsi virš 180, kas buvo akivaizdi karščio pasekmė. Pačioje trasos pabaigoje, Išlindus iš miško į greitkelį vėl pajaučiau savo stichiją – lygų, tiesų plentą, kuriame ir vėl lenkiau kitus bėgikus.  Dar Vilniaus kalėdiniame bėgime pastebėjau, kad kalniukai yra mano silpnoji vieta kur prarandu pozicijas, o lygumos yra mano pranašumas, kur jas susigrąžinu. Bėgdamas lygioje ir tiesioje trasoje natūraliai atsipalaiduoju, darau didesnius žingsnius, kartais net užsimerkiu, tarsi norėčiau patirti nirvaną. Tuomet atrodo, kad bėgimui nebereikia jokių pastangų, kojos skrieja savaime, o man belieka netrukdyti savaiminiam procesui. 

Visumoje trasa ir bėgimo sąlygos buvo sunkios. Druskininkų miškuose nesitikėjau išvysti tiek daug įkalnių, nuokalnių bei įvairių posūkių. Medžių šaknys buvo išlaužiusios asfaltą, todėl dar reikėjo ir po kojomis žiūrėti.  Oro temperatūra buvo gana aukštoka, sakyčiau 20⁰C arba net daugiau, todėl daugelis bėgikų prabėgo toli nuo savo geriausių laikų. Vilniaus pusmarotonio nugalėtojas Vytautas Gražys trasoje užtruko 1:29:32 (palyginimui Vilniuje – 1:13:54), Rolandas Kazlas - 1:39:47 (prieš metus 1:35:47), antrus metus iš eilės pirmą vietą užėmęs Mindaugas Viršilas šį kartą taip pat parodė 41 sekunde prastesnį laiką. Aš irgi tikėjausi pasiekti maždaug puse minutės geresnį rezultatą. Nepavyko, bet visumoje likau patenkintas savo pasirodymu 10,5 km – 43:03 (tempas 4:06/km, vidutinis pulsas 179) ir maloniai nustebinusi aukšta 6 – oji vieta tarp 130 rungties dalyvių (panašu, kad visi stipriausi bėgikai buvo pasirinkę pusmarotonio rungtį). Dovilei pritrūko tik 17 sekundžių, kad užliptų ant prizininkų pakylos (trečią vietą nukniaukė 1998 metų gimimo lenkaitė). Taigi teko tenkintis 4 vieta iš 50 merginų. Gal būt kitą kartą, nusišypsos laimė?