Ką lietuvis žino apie maratoną?

Ką nebėgiojantis lietuvis žino apie maratoną? Tą patį ką ir Detroito negras apie Lietuvą – nieko! Na gerai, viena ausim turbūt yra girdėjęs Živilę Balčiūnaitę, jos iškovotą auksą Europos čempionate bei jį lydėjusį dopingo skandalą. Juk mes mėgstam auksą ir skandalus ar ne? Ir žinoma „tik per klaidą netapome čempionais“. Bet jeigu rimtai tai apie maratoną nežinome nieko. Juk esame „apelsinsvaidžio“ šalis. 

Tokią ironišką pradžią suteikiau šitam straipsniui dėl tų visų nesąmonių kurias teko man išgirsti per savo pirmuosius nuolatinio bėgiojimo metus. Nesitikiu, kad žmones žinos tikslų maratono distancijos ilgį – 42 km 195 m, bet vis viliuosi, kad bent minimalų supratimą turės kas tai yra. Nustebau, kad daugelis nėra girdėjęs maratono legendos, kuomet graikai atlaikė persų puolimą ir Filipidas bėgo iš Maratono į Atėnus pranešti apie pergalę. Ir, kad būtent iš čia kilo maratono bėgimas. Gal jiems istorijos mokytoja nepasakojo arba kortomis žaidė tuo metu..

Dalinuosi įspūdžiais apie maratono bėgimą Rygoje. Prieina vyresnis kolega ir sako:

- žinai kai aš buvau jaunas aš irgi taip bėgiojau.

Ilgai pasakoja kaip driekėsi jo bėgimo trasa.. Aš suglumęs klausausi, nes tų vietovių nepažįstų ir galvoju, kad sutikau įspūdingų distancijų bėgiką..

- Žinai, ten net kokie 5 km susidarytų!

Man belieka mandagiai patylėti..

Parduotuvėje perku šortus bėgiojimui.

- Tai kokias distancijas bėgioji?, - klausia jauna pardavėja.

- Ilgas, - sakau

- Aš tai vidutines, - atsako jinai.

Jėga galvoju, persimesiu keliais žodžiais. Nusprendžiu pasitikslinti kas slepiasi po šiais žodžiais.

- Aš bėgu 1 km ir 2 km distancijas ir dar 3 km dviračiu važiuoju į darbą, - neslėpdama pasitenkinimo savimi atsako pardavėja..

- Girdėjau pastoviai maratonus bėgioji (suprask, "į mėnesį bent 10 kartų")? - klausia manęs.

- Na, esu vieną įveikęs praeitais metais Vilniuje, dabar planuoju antrą bėgti - atsakau.

Pokalbio tema iškarto keičiama, nes pašnekovas mano, kad jį kvailinu.

- Girdėjau, kad bėgikams smegenys atsitranko, - sako kolegė.

Galvoju, „tau tai tikrai jau atsitrankė“.

- Po poros metų teks keisti sąnarius, - ironijos neslepia kita.

Viena ausimi girdėjusi, kad po darbo bėgioju, kolegė, sako:

 - Jonas (vardas netikras) per dieną tikrai daugiau prisilaksto (na jam kokius 3 kartus darbo reikalais tenka važiuoti Vilniuje iki įvairių instancijų, t.y. nusileisti laiptais iki automobilio, pavažiuoti, tada prisiparkuoti ir vėl nueiti iki reikiamo kabineto).

Vėl tenka atlaidžiai nusišypsoti..

Labiausiai užmušantis klausimas: tai vis dar bėgioji? Suprask, "gi žmogus kada nors turi ateiti į protą ir nustoti užsiiminėti niekais".

Iš viso to supratau, kad nebėgiojantiems žmonėms bet kokia distancija ilgesnė nei porą kilometrų jau yra maratonas. Ir tikrai naivu tikėtis, kad pašnekovas supras slypinčius skirtumus tarp maratono, pusės maratono, 10 km, 5 km ir kitų bėgimų. Bėgimo tema, lietuviai tebėra labai tamsūs ir provincialūs žmonės.

Štai tokia absurdiška mano pirmų metų patirtis. Koks kvailiausias dalykas yra nutikęs jums?