Centrinio gynėjo išpažintis

Gal būt pats laikas kabinti bucus ant vinies?

Šiandien sužaidžiau bene blogiausias savo futbolo varžybas per visas oficialias rungtynes. Nors tiesa sakant žaidžiau vidutiniškai kaip ir dažniausiai, bet apturėjau tu tragiškai blogus epizodus, kurie sugadino nuotaiką visam savaitgaliui. Pirmas epizodas – įvartis į savo vartus. Varžovai surengė greitą kontrataką, iš krašto įsiveržė į baudos ir puolėjas iššokęs vienas prieš mūsų vartininką atliko smūgį/perdavimą. Vartininkas buvo jau bejėgis. Aš bandžiau gelbėti situaciją siekdamas kamuolio tačiau pritrūkau kelių centimetrų ir nukreipiau kamuolį į savo vartus. Man už nugaros stovėjo varžovų puolėjas pasiruošęs jį nukreipti į tuščius vartus. Rodos situacija beviltiška, tačiau tie keli centimetrai stipriai nervina. Bučiau truputi toliau pakišęs koją ir smūgis būtų sustabdytas. Neguodžia net tai, kad teisėjas įvartį įrašė į puolėjo sąskaitą. Antrasis epizodas – sužaidžiau rizikingai prie savo vartų, dėl ko kitas gynėjas išliejo savo gerklę ant manęs. Aš esu labai neatsparus rėkimui, todėl pasiunčiau jį į gražią vietą, o kadangi tuo viskas dar nesibaigė, nesusitvardęs jį dar ir pastūmiau. Teisėjas mano elgesį įvertino kaip nesportišką parodydamas raudoną kortelę ir pašalindamas iš aikštės. Viskas objektyvu, priekaištauti galiu tik pats sau. 

Kaip tai galėjo nutikti? Jeigu esate futbolo mėgėjas jaunystėje nelankęs futbolo treniruočių – nežaiskite centriniu gynėju. Mėgėjų futbole tai pati šūdiniausia pozicija kokią tik galima sugalvoti. Realiai centrinis gynėjas visiškai nedalyvauja kombinaciniame žaidime. Jis yra tas kuris sugriauna atakas ir išneša kamuolį kuo toliau nuo savo vartų. Jis nesivarinėja kamuolio, beveik neatlieka trumpų perdavimų, jo klaidos virsta įvarčiais ir jis dažniausia turi prisiimti atsakomybę dėl pralaimėjimų. Puolėjams neišnaudotos progos dažniausiai atleidžiamos, gynėjai padarytas klaidas turi prisiminti ilgai. Mėgėjų futbole komandos puola kaip išdegusios akis ir jeigu tik centrinis gynėjas gauna kamuolį akimirksniu prie jo atsiranda kraujo ištroškęs puolėjas. Komandos dažnai vadovaujamasi taisykle „niekada nepasuok kamuolio į gynybos vidurį“, kitaip tariant centrinis gynėjas krenta iš žaidimo. Aiškų yra žmonių kurie yra daug metų lankę futbolą, turi puikų driblingą ir žaisdami centrinio gynėjo pozicijoje, net mėgėjiškose futbolo aikštėse kurios yra tikri „bulvių laukai“, puikiai pasitvarko bet kaip nuo kupsto atšokusį kamuolį be vargo suklaidina agresyvų puolėją ir puikiai vadovauja komandos žaidimui. Mūsų lygoje tokių yra vienas kitas ir stebėti jų žaidimą yra tikras malonumas. Aš nesu vienas iš jų. Jaunystėje nelankiau futbolo treniruočių ir mano technikos arsenalas pakankamai ribotas. 

Tai ką gi po velnių aš veikiu šitoje pozicijoje? Normalesnį futbolą pradėjau žaisti mokykloje, maždaug 10-oje klasėje. Nežinau kokia mano pozicija buvo tame chaotiškame žaidime, kurį mes tuomet vadinome futbolu, bet manyčiau, kad buvau atakuojantis centro saugas, o kartais puolėjas. Mušdavau labai daug įvarčių, būdavau visada vienas rezultatyviausių žaidėjų. Tai tesėsi kokius 3 – 4 metus. Vėliau mane tiesiog užkniso, tas chaotiškas žaidimas, begalvis puolimas ir asmeniniu pavyzdžiu nusprendžiau parodyti kaip turi žaisti gynėjai. Ir taip po truputi visai netyčia tapau centriniu gynėju. Tame futbole centrinis gynėjas buvo visiškai pilnavertis komandos narys, kuris ir į vartus ne sykį smūgiuodavo ir įvarčių nemažai mušdavo. Buvau patenkintas savo pozicija, nes atsakingas žaidimas gynyboje turėjo milžinišką įtaką varžybų nugalėtojui ir aš jaučiausi svarbus. Vėliau persikraustėme į Sportimos maniežą, kur pradėjo formuotis dabartinės mūsų komandos pagrindai. Tuomet buvau labai daug sportuojantis, mėgdavau kibų kontaktinį futbolą, pasižymėjau didele ištverme, todėl daugelio varžovų pavojingiausius žaidėjus be vargo išjungdavau iš žaidimo. Tai pastebėję komandos draugai visada man patikėdavo dengti patį pavojingiausią žaidėją. Be komandinio žaidimo, mėgaudavausi pergalėmis asmeninėse dvikovose. Vėliau pradėjus dirbti, sportavau keletą kartų mažiau, svoris padidėjo, forma šiek tiek krito. O mums įkūrus savo futbolo klubą ir pradėjus dalyvauti oficialiuose varžybose varžovai buvo jau aukštesnio kalibro. Vieną sezoną aš apturėjau labai sunkią čiurnos traumą, kuomet gydytojas pasiūlė tiesiog susirasti kitą sportą. Futbolą teko tada pamiršti kokiems trims mėnesiams. Po traumos atsistatyti iš karto nepavyko. Tą sezoną turėjau dar 3 tos pačios čiurnos traumas. Žaidžiau su įtvaru, kartais bėgiodavau sukandęs dantis, krito greitis. Visi įprato, kad esu centrinis gynėjas, niekas net neįsivaizdavo, kad galiu žaisti kitoje pozicijoje. Aišku ir įgūdžiai reikalingi žaidžiant kitose pozicijose sumenko. Taigi ir toliau likau centriniu gynėju.

Bet grįžkim prie vinies ir bucų. Šis sezonas SFL vasaros turnyre man yra ketvirtas. Pirmas sezonas buvo savaime labai įdomus, juk pagaliau galėjome išmėginti tikrą futbolą, tikroje aikštėje, 11x11 su teisėjais. Be galo įdomi patirtis. Tą sezoną mane pjovė traumos, bet tai netrukdė mėgautis futbolu, nors ir atstovavau kitą komandą kaip legionierius. Antrą sezoną su savo pačių sukurta komanda pagaliau išdrįsome dalyvauti vasaros turnyre ir pradėję nuo žemiausio diviziono iškovojome teisę žaisti aukštesniame. Trečiąjį sezoną patekome tarp tikrai stiprių komandų ir iš 12 ekipų teįstengėme užimti 7 vietą. Būtent tas sezonas buvo visiškas pravalas. Didesnė dalis komandų buvo stipresnės už mus. Dažniausiai sunkiai atsimušinėdavome ir tik sukandę dantis iš varžovų plėšdavome taškus. Būtent tą sezoną „futbolas“ ir „malonumas“ tapo nieko tarpusavyje bendro neturinčiais žodžiais. Ne tik, kad centriniai gynėjai, bet krašto gynėjai beveik nedalyvaudavo kombinaciniame žaidime. Žaidėme žaidimą, kuris vadinosi „kažkaip apsigink ir gal netyčia pavyks užpulti“. Aišku įvarčių į mūsų vartus krito daugiau, centriniai gynėjai likdavau kalti dažniau, o kadangi lietuviai pralaimėti nemoka tai nuolatos kažkas ant kažko rėkdavo. Dovilė kartą apsilankiusi mūsų varžybose pasakė, kad jeigu nežinotų kokia apranga mes žaidžiame, atpažintu mus tiesiog pagal... triukšmą. Tą sezoną dažnai pagaudavau save galvojant: „ką gi aš čia veikiu?“

Deja lietuviai yra daug smurto patyrusi tauta. Apie tai kas yra motyvacija, kaip reikia skatinti vieniems kitus beveik neturi supratimo. Jeigu komandos draugas sužaidžia šauniai vadinasi taip ir turėjo būti, jeigu suklydo tai pypt. Jeigu gavo kamuolį tai visi rėkia ką jam su tuo kamuoliu dabar reikia daryti. Deja rėkia skirtingai.. Kiek pastebėjau tą problemą turi praktiškai visos komandos. Ir daugumoje atveju ji yra opesnė, net negu pas mus. 

Mėgėjiškame futbole yra dar vienas įdomus dalykas. Kadangi tavęs niekas nefilmuoja, tu niekam nesi įdomus, neturi nei menkiausio supratimo kaip tu pats žaidi, kokias klaidas darai. Jeigu netyčia kas nors nusprendžia filmuoti varžybas, peržiūrėjęs video sugrįžti į tikrovę. Sužinai, kad iš tikro bėgi lėčiau, smūgiuoji silpniau, pašoki žemiau, į įvykius reaguoji lėčiau. Vienas kolega pasakojo įspūdžius po pirmosios savo varžybų video peržiūros. Sako: rodos sužaidžiau šaunias rungtynes, atidirbau puolime ir gynyboje, laksčiau kaip užsivedęs po aikštę pirmyn ir atgal. Žiūriu video: pabėgu lengvai kelis metrus, stoviu, lėtai einu, pabėgu kelis metrus, vėl stoviu, varžovas įkirtinėja pro mane, pražiopsau jį... Būtent taip ir yra. Bet kame čia problema? Problema tame, kad tau atrodo, jog žaidi puikiai, nes nematai savęs iš šono, nematai objektyviai. O kolegą matai iš šono, todėl matai tai kas su juo iš tikro vyksta. Todėl tau atrodo, kad tu aikštelėje dirbi šauniai, o kolega mala š... Nors iš tikro žaidžiate vienodai. Tada ir kyla nors ant kolegos užrėkti, kad žaistu „normaliai“..

Negaliu pykti ant savo komandos draugų. Dauguma jų yra šaunūs vyrukai, tiek aikštelėje, tiek ir už jos ribų. Yra keletas rėksnių komandoje, bet ir juos suprantu – visi nori laimėti. O elgiasi kiekvienas taip kaip yra išmokęs nuo mažens. Galbūt ant jų tėvai dažnai rėkdavo ar šiaip gyvenime daug streso patiria. O aš rėkimo ar pakelto balso tono pernešti negaliu. Akimirksniu sužvėrėju. Dažniausiai dėl to nukenčia varžovai, tada griaunu juos be ceremonijų. Kartais galiu išsilieti ant savų. Dažniausiai atsakau dvigubai stipresniu tonu. Būtent ta visus metus trunkanti neigiamų emocijų virtinė ir lėmė, kad šį kartą į darbą paleidau ir rankas. 

Ne, tai nebuvo mano paskutinės varžybos. Su futbolu dar nesiskiriu. Tikrai savoj kompanijoj dar daug metų spardysiu kamuolį laisvalaikiu. Tačiau iš oficialių turnyrų planuoju po truputi trauktis. Priežastys lyg ir aiškios – neigiamas emocinis fonas ir dingęs žaidybinis malonumas. Sako nuo 30-ies reiktų privengti kontaktinių sporto šakų, nes sausgyslės ir raiščiai nebe tie. Atsiranda daugybė mažesnių ir didesnių traumų, patempimų, įplyšimų ir t.t. Bet man tai nėra priežastis. Man svarbiausia emocinė atmosfera, aistra, malonumas. Kai to nebelieka, reiškias kažkas yra ne taip ir reikia galvoti apie tam tikrus pokyčius. Negaliu trauktis dabar, nes nenoriu prisiminti savo paskutinių varžybų tokių kaip šios. Šį sezoną dar padėsiu komandai viename kitame mače, kai bus sunkumų surinkti reikiamą žaidėjų skaičių. Tačiau ar kitą sezoną būsiu komandos sąrašuose labai abejoju.

Bet futbolo tikrai nemetu. Visai kitas reikalas kai susirenkame tarpusavyje pažaisti savo malonumui. Tada tikrai patiriu malonumą, žaidžia visi, šnekam kur kas mažiau, lyg visai kitokie žmonės būtume.. Tuo tarpu oficialių varžybų futbolas po truputį užleidžia vietą bėgimui ir kitiems malonumams. Jaučiu, kad individualios sporto šakos, man pradeda labiau patikti, nes tada esi pats už viską atsakingas, už viską kas tau nutinka ir už viską ką pats pasieki. Ir man tai patinka. Ir nereikia galvoti, kas tas ar tas sumalė š..., nes vienintelis žmogus kuris gali sumalti š... esi tu pats. 

Beja ką davė bėgimas futbolui? Ne, greitesniu tikrai netapau. Ištvermingesniu – taip. Galiu bėgioti 90 minučių po aikštę ir nesuprantu kam reikalingi tie keitimai. Numečiau apie 8 kg svorio. Centriniam gynėjui tai minusas. Dabar sunkiau stumdytis su varžovais. Po praeitų metų Vilniaus maratono mane be marškinėlių pamatęs kolega tarė: „viskas nebėra centrinio gynėjo“ :D