2012 m. birželio 18 d., pirmadienis

Aplankykim tėvus savaitgalį. Vilnius-Kupiškis. Kupiškis-Vilnius. Dviračiu.


Jau seniai zyziau Mariaus leisti į ilgesnę kelionę dviračiu, tačiau tik praėjusią savaitę jis tarė: "Arba šį savaitgalį, arba tik rudenį - po maratono." Ir kur aš tiek išlauksiu.. Vienintelė problema buvo tik spėti gerą dviratį susirasti. Apgalvojus savo poreikius ir apžiūrėjus rinką apsispręsti nebuvo sunku, nes ir rinktis nelabai buvo iš ko. Taigi dviratis yra. Dar reikėjo šalmo ir šviesų. Pardavėjas net juokėsi iš manęs, kai paprašiau veidrodėlio (tačiau dabar visiems rekomenduoju tokį įsigyti :) ). Kadangi planavome keliauti automobilių keliais, protingi žmonės patarė apsirengti saugos liemenes, kad vairuotojams būtume matomi iš tolo. Marius surado maršrutą asfaltuotais krašto keliais, kuris tesėsi 160 km. Taigi tik pasitikrinom orų prognozes ir leidomės į kelią.

Klaidų išvengti nepavyko. Pasiėmėme tikrai per daug daiktų. Nors ėmėme tik būtinus drabužius ir dienos maistą, kuprinė svėrė neįtikėtinai daug. Pakeliui net petneša nuplyšo. Tik vandens atsargas planavom pasipildyti pakeliui, ir tik vidury kelio supratom, kad nei vienas neturim nė cento :) Na šią problemą išsprendėme pildydami buteliukus vandentiekio vandeniu.

Nuo pat pradžių kelionė neatrodė labai sunki, tačiau kilometrų stulpeliai sukosi kur kas lėčiau nei tikėjomės. Dar neįpusėjus kelionės baugino likusių kilometrų skaičius. Kuprinės našta vis labiau spaudė Mariaus pečius, o dviračio sėdynė atrodė vis kietesnė. Labai ryškiai atsiskleidė mano dviračio pranašumas. Kol aš svaiginausi lakstydama kalniukais, Marius sukaupęs jėgas kovojo su kiekviena įkalne.

Pirmąją dieną kelią įveikėme per 9 val. 30 min. (įskaičiuojant visus sustojimus ir pietų pertrauką). Tikrai galiu pripažinti kad pavargome. Baugiausia buvo pabudus naktį klausytis besibeldžiančio lietaus už lango žinant, kad stiprioji mano gyvenimo uola pavargęs ir nuspaustu užpakaliu. O laukia dar ilgas kelias. Baugino ir nežinia, kaip iš ryto jausiuosi pati.

Ryte oras dar buvo apsiniaukęs, tačiau bendra savijauta tikrai neprasta. Šį kartą maisto beveik neėmėme, tik pasiskolinome pinigų. Kelionės pradžia buvo sunki, nes pūtė labai stiprus vėjas. Važiuojant per kaimelius dar nieko, tačiau išlindus į atvirus laukus kartais duodavo toks gūsis, kad nupūsdavo beveik į vidurį kelio. Tačiau įsidienojus ir vėjui aprimus visai atsigavom. Vėl gėrėjausi nuostabiais vaizdais, kvepiančiais dobilais ir aukštu dangum. O Marius buvo suirzęs. Kad ir kaip sunkiai minant, jo dviratis judėjo ne taip greitai, kaip norėtųsi. Į pabaigą kelio grasino mesti dviratį į tvenkinį, o likusį kelią - bėgti :)

Antrąją dieną kelionę įveikėme per 9 val. 45 min. Nudžiugino kojos nei vienam nepareikšdamos jokio protesto ir nei kiek neskaudėdamos. Labiausiai nukentėjo Mariaus užpakalis ir mano akys. Nors visą laiką važiavau su akiniais nuo saulės, vėjas padarė savo. Kelionės metu buvo šiek tiek įskaudus nugara ir rankų riešai, tačiau tai greitai praėjo. Aišku dar tebejaučiu bendrą nuovargį, tačiau kartu su juo atrandu tokį nepatirtą maisto skonį, ir tokį nepatirtą jausmą išsistiesti lovoje. Kelionė buvo sunki, tačiau negaliu sulaukti progos, kad galėčiau ją pakartoti kitu maršrutu ir su geresniu dviračiu Mariui. Labai tiksliai išsireiškė Marius kelionės metu sakydamas: "tu kaip laukinis žvėriukas paleistas į laisvę"..



  



1 komentaras:

  1. Kai kelionė tokia ilga tikrai reikia pasirūpinti vandens atsargomis ir kuprinės petnešos turėtų būti patikrintos ar tikrai atlaikys kelionę. Nes joms nutrūkus važiuoti tikrai nepatogu :)

    AtsakytiPanaikinti