2012 m. lapkričio 2 d., penktadienis

Evoliucija


Kažkada mokykloje mus mokė atsipalaidavimo pratimų.Vienas jų - rasti mintyse tokią vietą, savo ramybės oazę, į kurią visada norėtum sugrįžti, kur būtų gera ir saugu. Tokią vietą aš turėjau visada. Tai buvo didžiulė žydinti pieva po vakarėjančiu dangumi. Tolumoje dunkso miškas. O aš bėgu per tą pievą miško link. Bėgu ilgai, lengvai, skrodžiu švelnų vakaro vėjelį. Pamažu mane apima nuovargis o kartu su juo nyksta mano nerimas užleisdamas vietą atsipalaidavimui. Galiausia netekus jėgų griūnu ant žemės, išsitiesiu ant nugaros ir jaučiu, kaip sukasi žemė.

Tos pievos aš niekada nebuvau mačiusi, tačiau keisčiausia tai, kad toje svajonėje aš bėgu.. Tuo metu aš nesportavau visai, o fizinio lavinimo pamokos mokykloje buvo didžiulis baubas smukdantis trimestro pažymius. Ir štai Christopher McDougall atkasė mintį, kad galbūt taip yra dėlto, kad aš, kaip ir visa žmonija, esu gimusi bėgti. Kad iš tiesų neandartaliečiai, medžiojantys mamutus, nebuvo mūsų protėviai. Kad mūsų protėviai gyvenantys šalia galingų neandartaliečių, buvo smulkūs dvikojai bėgikai,medžiojantys antilopes besivydami ir nuvarydami jas iki mirties.

Ar galėjome taip suklysti? Ar galime tikėti knyga, kuri nors ir pateikia logikai neprieštaraujančią teoriją, nepretenduoja į mokslinį žanrą, tačiau savo stiliumi primena Dan Brown knygas, kuris nepaisant to, kad pateikia be galo daug įdomių, intriguojančių istorinių ir mokslinių faktų, savo knygos herojui leidžia šokti iš lėktuvo ir išskleidus plosčiaus skvernus tarsi sparnus sklandžiai nutūpti ant žemės. (Analogiškų istorijų Chris. McDougall knygoje tikrai nebuvo, bet sakydama, kad knygų stiliai panašūs, turiu omenyje, kad jie abu, per visą knygą pasakoja istoriją, į kurią nuolat įterpia įvairių istorinių ar mokslinių tiesų. D. Brown pagrindinės istorijos yra išgalvotos, tačiau Chris McDougall herojai - tikri žmonės)

Pradėjau ieškoti idėjos patvirtinimo arba paneigimo internete, tačiau beveik visos užklausos apie bėgimą žmogaus evoliucijoje veda į tą patį šaltinį, Christopher McDougall knygą "Born to Run". Tada pakeičiau paieškos strategiją, ir susiradus rimtesnę knygą apie žmogaus evoliuciją pradėjau ieškoti užuominų apie bėgimą. Deja konkrečių užuominų neradau, bet radau nemažai informacijos patvirtinančios arba patikslinančios, bet šiek tik ir paneigiančios Chris. McDougall knygoje išsakytas mintis.  Žemiau apibendrinu visą, įvairiuose šaltiniuose rastą informaciją ir savo pačios pastebėjimus.

Žmogaus evoliucija yra dar neišpręsta myslė. 
Knygoje "Anthropology: The Human Challenge" apie žmogaus evoliuciją kalbama tik kaip apie hipotezes ir prielaidas. Kai kurios prielaidos paneigiamos iš karto, tačiau dauguma jų dar lieka atviros. Galbūt uždaruose mokslininkų rateliuose situacija aiškėja, tačiau kol informacija pasieks vadovėlio tipo knygas plačiajai visuomenei, dar gali užtrukti nemažai laiko.

Kodėl mes suklydome?
Ilgai buvo manyta, kad žmogus vystėsi nuosekliai, skirtingos žmonijos rūšys keisdavo viena kitą ir niekada tarpusavį nesusitikdavo, nebuvo jokių kitų žmonijos porūšių. Ši klaida buvo padaryta todėl, kad visų žemės žmonių DNR sutampa 99.9% ir mes neturim jokios savo paralelinės rūšies atstovų. Jokia kitų gyvūnų rūšis nėra taip plačiai išplitus ir taip mažai pakitus (Na žinoma pasikeitus aplinkai, gyvūnams tenka prisitaikyti. Žmogus  - aplinką pritaiko sau). Ir tai leidžia daryti prielaidą, kad žmonės turėjo vienintelį protėvį. Klaida padaryta tame, kad manyta, jog mūsų protėvis neturėjo paralelinių rūšių. Rasti neandartaliečio kaulai buvo priskiriami mūsų protėviams. Iš tiesų ir žmogus vystėsi medžio pincipu, tačiau iki šių laikų išgyveno vienintelė jo atšaka - modernusis žmogus, Homo Sapiens palikuonis.


Nejaugi fosilijos nepateikė jokių įrodymų?
Rastos fosilijos ilgą laiką buvo interpretuotos neteisingai. Tikrai buvo rasta skirtingo dydžio kaulų priklausančių tam pačiam laikotarpiui, tačiau buvo manoma, kad jos priklauso skirtingom lytims. Tarp primatų dimorfizmas (kūno sandaros skirtumai tarp skirtingų lyčių, priklausančių tai pačiai gyvūnų rūšiai) yra gana paplitęs. Pavyzdžiui gorilos patinas gali būti 3 kartus didesnis už patelę. (Vidutiniškai gorilų patinai sveria apie 160-180kg, o vidutinė patelė - apie 70kg.) Taigi buvo manyta, kad ir mūsų protėviai turėjo šią savybę.

Kodėl išnyko neandartaliečiai?
Skirtingai, nei tiesioginiai mūsų protėviai, neandartaliečiai  buvo grynai mėsėdžiai (įvairias žoles naudojo tik gydomaisiais tikslais), stiprūs, raumeningi ir protingi. Jie gyveno nesibaigus ledynmečiui, medžiojo stambius lėtus gyvūnus. Naudojo savos gamybos įrankius ir spendė spąstus, turėjo savo kalbą. Tačiau pradėjus šilti klimatui, stambieji gyvūnai nepakėlė karščio ir pradėjo nykti. Kartu su jais ir neandartaliečiai, kurie taip pat nebuvo prisitaikę šiltam klimatui. Neandartaliečiai kilo Europoje, o šylant klimatui pradėjo trauktis į šiaurę. Paskutiniai jų palaikai rasti Gibraltare. (Tai tik viena jų išnykimo teorijų, tačiau pastarąją sutikau dažniausiai)

Ar tikrai neturime nieko bendra su neandartaliečiais, išskyrus aukštesnįjį protėvį?
Yra įrodymų, kad žmonės ir neandartaliečiai kartais kryžminosi tarpusavyje (visgi tai buvo labai artimos rūšys) ir mes visi, gyvenantys ne Afrikoje, turim nuo 1 iki 4% neandartaliečio genų. Spėjama, kad kryžminimasis vyko tuomet, kai šylant klimatui žmonės iš Afrikos pradėjo traukti Europos ir Azijos link, kur buvo neandartaliečių gyvenamos teritorijos. Žmonės, niekada nepalikę Afrikos šių genų neturi. Gal kartais tame slypi dalis Kenijos bėgikų sėkmės?

Kokį pranašumą turėjo mūsų protėviai?

Tiesioginis (pagrindinis) žmogaus protėvis išsivystė Afrikoje, ties pusiauju, todėl buvo gerai prisitaikę pakelti šilumą. Dvikojis žmogus turėjo pranašumą prieš kitus gyvūnus, nes:
    • Rankos lieka laisvos ir gali maistą persinešti į kitą vietą (hipotezė, kad tik vyras nešė maistą šeimai yra nelabai įtikinama, nes nelabai yra gyvūnų rūšių, kur patinas maisto atneštų bent tiek pat, kiek patelė. Labiau tikėtina, kad maistą abi lytys nešdavo tiesiog į saugesnę vietą);
    • Statmenoje pozicijoje žmogus gauna kur kas mažiau saulės šilumos ir lengviau pakelia karštį.  
    • Mažas kūno plaukuotumas padeda geriau vėdintis, o plaukai ant galvos apsaugo nuo tiesiogių saulės spindulių.
    • Žmogus turi labai efektyvią vėdinimosi sistemą - prakaitavimą.
    • Žmogus buvo protingas ir dingus gyvūnui iš akiračio jis mokėdavo susekti jo pėdas 

Kuo maitinosi mūsų protėviai?
Pagrindinis maistas buvo augalai, tačiau jiems būtini ir baltymai. Todėl jie buvo priversti medžioti. Medžiodavo antilopes Kudu nuvarydami jas iki mirties. Tačiau medžioklei nepasisekus nekentė bado.

Kodėl mūsų protėvio nepagavo liūtas?
Ties pusiauju vidurdienį oro temperatūra yra labai aukšta, kurios nepakelia jokie gyvūnai išskyrus antilopes(antilopės turi unikalią smegenų vėdinimo sistemą). Tuo metu kai visi plėšrieji gyvūnai slepiasi pavėsyje, lėtas, bet ištvermingas žmogus gali gainioti antilopes.

Ar moterys irgi medžiojo?
Kadangi moterims ir vaikams mėsa yra net reikalingesnė nei vyrams, tikėtina, kad jos irgi medžiojo. Dažniausia žmonės medžiojo ne po vieną ir "Born to Run" knygoje pateikiama tokia schema: gyvūno persekiojimo procese pirmos bėga moterys ir renka šviežiausius gyvūnų pėdsakus. Paskui jas eina senoliai ir vaikai. Senoliai analizuoja pėdsakus ir numato gyvūno bėgimo kryptį, o vaikai iš jų mokosi. Galiausiai bėga stiprūs jauni vyrai saugantys jėgas paskutiniam sprintui ir gyvūno užmušimui.
Kūdikiai nebuvo problema, nes moterys sugebėjo ne tik pagimdyti pakeliui, bet ir juos neštis bėgdamos. Neįtikėtina? Bet prisiminkim pernai metais vykusio Čikagos maratono dalyvę. Visgi žmonių gimdymas yra labai sudėtingas dėl kaukuolės dydžio, ir vargu ar moteris iš kart galėjo pulti bėgti. Įdomu kaip sekėsi Živilei. Kaži po kiek laiko ji grįžo treniruotis.

Kodėl žmonės dažniausiai nemėgsta bėgioti?
Gyvūnai ilgai bėgdami perkaista ir perkaitimas yra signalas, kad laikas sustoti. Treniruotas žmogus neperkaista labai ilgai, ir vienintelis jį saugantis mechanizmas yra smegenys. Būtent smegenys ir sako: "Nebūtina bėgti? Nebėk, ir saugok jėgas tam laikui, kada bus būtina". Patogiai ir nestokodami maisto žmonės gyvena dar labai trumpai, todėl ši žmogaus savisaugos sistema yra nepakitusi. (Tiesa sakant man ši mintis turi kažką tikrai įtikinamo, tačiau kuris iš nuolatos bėgiojančių žmonių gali pasakyti, kad nemėgsta bėgioti? Kaip tik, pradedantieji bėgikai turi saugotis persitreniravimo. O gal po ilgo tinginio pradėjus bėgioti mūsų pasąmonė supratus persiorientuoja ir sako:"Bėgti yra gerai. Jei gali -  bėk!")

Kaip keičiasi žmogaus greitis priklausomai nuo amžiaus?
Nuo 19 metų žmogaus greitis ilgų nuotolių bėgime pradeda nuolatos gerėti ir piką pasiekia 27 metų. Nuo 27 metų greitis tolygiai mažėja ir 19 mečio greitį pasiekia sulaukus.. 64 metų. Kokiame kitame sporte 19metis gali varžytis su 64 metų žmogumi? Turbūt šachmatuose :)

Kodėl ne visi pritaria idėjai, kad mūsų protėvių bėgimas buvo pranašumas?
Ilgą laiką žmogaus bėgimas buvo laikomas jo silpnąja vieta, o ne stipriąja. Taip atsitiko dėl to, kad dėmesys buvo kreipiamas tik į greitį. Palyginti su gyvūnais žmogus yra labai lėtas, todėl tai buvo laikoma jo silpnąja puse. Tačiau tik nelabai seniai pradėta domėtis kaip žmogus ir gyvūnai pakelia ilgų nuotolių bėgimą, ir matyti, kad šioje srityje žmogus tikrai turi pranašumą prieš daugelį gyvunų. Evoliucija yra sudėtingas procesas ir tenka pripažinti, kad tokią savybę mes įgavome tikrai ne atsitiktinai.



6 komentarai:

  1. Manau, puikus straipsnis bėgikams apie tai, iš kur jie toki atsirado. Aš tai kaip vis dar ne bėgikė, tai džiaugiuosi, kad parašyta daugiau klausiamuoju stiliumi ir be kategoriškumų.
    Įtariu, jog visgi yra žmonių, kurie nemėgsta bėgti ir net jei pabandytų, vis tiek nemėgtų bėgti. Gal tie, su 4 procentais neandartaliečio genų :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad kuo daugiau žinai, tuo labiau aišku, kad nieko nežinai :) Ir net kai skaitai rimtą moklinį straipsnį - pateikta pilna prieštaravimų ir problemų. Populiariojoj literatūroj viskas - trumpai, drūtai ir užtikrintai:)

      O gi Tu kažkadai mokykloj bėgiojai. Tai tikrai nebuvo pradėję patikti bėgioti?

      Panaikinti
  2. Aha, man tai buvo pradėję patikti! Bet pvz. tavo svainis. Aš nuoširdžiai tikiu, kad jis ir labai pabandęs, nesusižavėtų bėgimu. Žinoma, visada yra tikimybė, kad klystu, bet jei žmogus taip užtikrintai sako? :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Ačiū už straipsnį.
    Čia jau pusę disertacijos.
    Įdomu, kokia tavo specialybė.
    Aš labai detaliai neskaičiau šios disertacijos,
    tačiau iškilo porą minčių.
    Kadangi civilizacija yra žmogaus tingumo rezulatatas,
    tada įdomu, kada jis medžioklėje pradėjo naudoti smegenis?
    Tada jis mažiau pradėjo judėti.
    Tada, ar to laikotarpio pakanka įvykti DNR pokyčiams?
    Taip pat neaiškus žmogaus raciono pokyčiai evoliucijos
    eigoje. Santykis tarp augalinio ir gyvulinio maisto.
    Toliau - dalis gyvuliniame maiste, kurį reikia pagauti
    bėgant.
    Todėl neaišku, ar žmogaus prasimaitinimui jam reikėjo bėgioti.
    Įdomu, kuri žmonijos dalis fiziškai aktyviai gyvena, kuri dalis
    iš jų bėgioja.
    Gal būt, bėgant, įvyksta psichologiniai, fiziologiniai ir kt.
    pakitimai, kurie susiję ir veikia vienas kitą, gal mūsų bėgiojimas - tai ne evoliucijos rezultatas.
    Vienu žodžiu, aš žinau, kad nieko nežinau.
    Kas sveikas, gali bėgioti, linkiu ir toliau tą daryti.
    Laimingai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labai malonu gauti tokį komentarą, nes kaip susidariau įspūdį šitą straipsnį mažai kas įveikia :)

      O specialybė mano su tuo nesusijus (aš kažkas panašaus į statistikę-matematikę, tik labai siaurai specializavusis).

      Taigi dėl smegenų. Deja konkrečiai atsakyti negaliu, nes neradau nei vieno rimto mokslinio straipsio nuosekliai analizuojančio "bėgančio žmogaus" teoriją (beje, ją sugalvojo ne pats Christopher McDougall, o antropologas Daniel Lieberman). Tačiau remiantis daugeliu šaltinių, žmogus naudojo ginklus ir kepė mėsą daug anksčiau, nei pradėjo bėgti. Mišrus valgymas irgi buvo būdingas jo protėviams, ir būtent kaloringosios mėsos įtraukimas į vegetaro racioną buvo esminis homo erectus bruožas, kas įtakojo smegenų padidėjimą. Mūsų smegenys nepaprastai didelės ir sunaudoja net apie 20% visos reikiamos energijos, tačiau grynai mėsėdis neandartalietis buvo išimtis. Beje, nors ir ansktyvi žmonės naudojo ginklus, jie buvo gana primityvūs ir jais sumedžiodavo tik didelius lėtus gyvūnus.

      DNR keičiasi labai lėtai, tačiau nuolatos. Teko skaityti, kad ir dabar evoliucija tebevyksta: nors jau nebėra natūraliosio atrankos, mes evoliucianuojam dėl skirtingo moterų vaisingumo. Gal labai nesiplėsiu, nes ir komentaro niekas nepaskatitys:) Jei apie laikotarpį, tai pagal rūšių kaitą matyti, kad reikia kelių šimtų tūkstančių metų, kad atsirastų nauja rūšis. O mes pradėjom "tingėti" ir tapom sėslūs tik kažkur prieš 10 000 metų, kuomet išmokom dirbti žemę ir taip apsirūpinti maistu.

      O dėl bėgimo, tai labai įdomus faktas yra toks, kad jei suskirtytume gyvūnus į bėgikus ir ėjikus pagal fizinius parametrus(kaulus, raumenis, sausgysles), žmogus patektų tarp bėgikų, o neandartalietis tarp ėjikų. Taigi nepanašu, kad mes dabar bėgame tik todėl, kad kartais įdomu pažaisti futbolą, bet todėl, kad turime bėgimo mechanizmą (Bėgimas nuo ėjimo grubiai tariant skiriasi tuo, kad bėgdami mes tarsi spyruokluojam ir tolygiai pernešam savo svorį, o ėjimo metu darom panašiai kaip su kojūkais - pastatom koją, perkeliam visą savo svorį ant jos, tada tiesiam kitą koją ir vėl perkeliam save).

      Panaikinti