Rygos maratonas. Pasiruošimo apžvalga (I)

Kitą šeštadienį kovo 21 d. Vingio parke įvyks I-asis Vilniaus pusmaratonis. Sąrašuose jau 705 bėgikų pavardės, o paskutinę savaitę šis skaičius gali dar gerokai išaugti. Distancijos įvairios: pusmaratonio (21.098 m), 10 km, 5 km. Aš dalyvausiu pusmaratonio rungtyje. Specialiai šiam bėgimui nesiruošiu, jis tėra tarpinė, bet labai svarbi, stotelė Rygos maratono pasiruošimo cikle. Tai nereiškia, kad apie rezultatą negalvoju – priešingai, turiu nusistatęs minimalų ir maksimalų tikslą, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausias yra klausimas į kurį šios varžybos turės atsakyti: kokiu greičiu turėčiau bėgti Rygos maratone? Preliminarų maratono greitį nusistačiau iš trumpesnių distancijų kontrolinių bėgimų. Skaičiuoklės man pasiūlė 04:32/km. Šiandien dariau bene sunkiausią treniruotę pasiruošimo cikle MP (Marathon Pace) 24/32. Po kurios suabejojau ar galiu išbėgti maratoną 04:32/km tempu. Bet apie viską iš pradžių.

Pabaigiau 13-tą iš 18-os pasiruošimo savaičių. Liko dar dvi rimtos savaitės ir tada taper‘is. Kol kas programą sugebu įgyvendinti 90 %, t.y. pakankamai gerai.

Pradžia kaip iš natų. Su kilometrais tvarkausi be didelių problemų. Pirmas dvi savaites dirbu lauke, tačiau vėliau žiema įsisuka kaip reikiant. Nuo trečios savaitės kraustausi į sporto klubą. 5 – ąją savaitę ima rimtai skaudėti gerklę, dėlto nusprendžiu išsigydyti. Svarbiausia, kad ilgojo bėgimo sugebu nepraleisti. 7-ą savaitę pirmoji mikrotrauma – pradėjo skaudėti dešinės kojos blauzdą, tenka mažinti krūvį. 8-ą savaitę antroji mikrotrauma - ima skaudėti kairės kojos blauzdos apatinę dalį. Įtariu, kad šitų traumų priežastis gali būti itin monotoniškas bėgimas ant takelio, todėl pradedu kaitalioti įkalnes. Skausmas dingsta per kelias dienas.

9 – tą savaitę grįžtu į lauką. Žinojau, kad ant takelio lengviau bėgti, bet, kad ant tiek lengviau negaliu patikėti. Pirmasis 20 – ies km ištvermės bėgimas lauke yra kažkas tokio, kas reikalauja milžiniškų pastangų. Priklausomai nuo oro sąlygų ir treniruotės tipo 9 – os ir 10 – os savaitės treniruotes atlieku tai lauke tai sporto klube.

Pikas. 11 – tą ir 12 – tą savaitėmis turiu pasiekti kilometražo piką – 88 km. Nusprendžiu jokiu būdu nepraleidinėti treniruočių ir atidirbti sąžiningai. Pagaliau treniruočių programos ilgiausią bėgimą - 32 km atlieku lauke. 11 – ą savaitę atlaikiau normaliai. 12 – a savaitė. Pirmadienį pirmą kartą atlieku intervalinius bėgimus lauke 6x500. Dar kartą negaliu patikėti ant kiek sunkiau lauke bėgti nei sporto klube. Sporto klube darydavau 1000 m ilgumo intervalus, užsimetęs maksimalų bėgtakio greitį - 20 km/h. Dirbdavau sunkiai, bet atlaikydavau. Lauke, kaip vėliau sužinosiu, 1000 m intervalus sugebu prabėgti tik 17 km/h greičiu. Kaip pasakytų Morfėjus iš Matricos „sveikas atvykęs į TIKRĄ pasaulį“. Tą savaitę visas pasaulis buvo prieš mane susimokęs. Darbe antžmogiškas krūvis su 7 darbo dienom per savaitę ir gera doze streso, trečiadienį siaubingas oras, ketvirtadienį išsitaškiau per futbolo varžybas atidirbęs ir gynyboj ir puolime, po to velykos pakoregavusios mano planus, taip, kad nesilaikydamas bazinio „hard/easy“ principo padariau dvi sunkias (laktato ir ištvermės) treniruotės viena po kitos. Rezultatas: šeštadienį buvau visiškai „out of energy“ ir nesugebėjau baigti ilgojo bėgimo.

13 – osios savaitės pradžioje pradėjo skaudėti dešinės kojos achilo sausgyslę. Nežinau kas dėl to kaltas bėgimas ar futbolas. Pasikoreguoju treniruočių išdėstymą. Skausmas greitai praėjo tačiau koja vis dar tebėra ištinusi. Tikiuosi iki pusmaratonio pilnai atsigauti. Šeštadienį sunkiausia treniruotė - MP 24/32. Kas nežino šitų keiksmažodžių iššifruosiu – 24 km bėgi maratono tempu (ne naujokui, tai yra greitis artimas laktato ribai), likę 8 km apšilimas ir atvėsimas. Nors ir sugebėjau prabėgti 04:28/km tempu, neįsivaizduoju, kad tokiu tempu būtų įmanoma prabėgti likusius 18 km. Išsitaškiau visiškai. Atvėsimo bėgime buvau panašus į pingviniuką ir tai ką dariau turbūt labiau priminė kažkokią modifikuotą greitojo ėjimo formą negu bėgimą. Grįžęs namo nusprendžiau išbandyti šalčio/karščio terapiją. Prisileidžiu vonią šalto vandens ir įmerkiu kojas – gera, malonu. Tada niurkt. Aaaaaaaaaaa! f..k kaip šaltą! (atsiprašau visų kaimynų). Iškenčiu dvi minutes, tada po karštu dušu. Procedūrą pakartoju dar sykį. Kelioms valandoms išsitiesiu lovoje paskaitinėti. Pirmą kartą po tokio išsitaškymo, jaučiuosi taip greitai atsigavęs. Karščio/šalčio terapija, man yra malonus atradimas.

Liko vos penkios savaitės, kurių metu be Vilniaus pusmaratonio planuoju sudalyvauti dar vienose kontrolinėse (šį kartą trumpesnio atstumo) varžybose. Galutinai nusistatysiu maratono bėgimo tempą ir melsiuos, kad nebenutiktų jokių siurprizų.